Klausimai psichologui

Kankina nerimas? Sunku susikalbėti su artimaisiais žmonėmis? Problemos šeimoje? Norite pasidalinti savo rūpesčiais ir kartu rasti sprendimą?

Kviečiame drąsiai užduoti savo klausimus mūsų psichologei Rūtai Suchockaitei. Ji pateiks savo įžvalgas ir rekomendacijas (klausimo autorius nebus nurodomas).

 

Vaikas ir kompiuteris: drausti ar leisti?

Mūsų vaikų karta auga kompiuterių amžiuje ir visi jie beveik nuo lopšio daugiau ar mažiau supranta apie šias sudėtingas technologijas. Neretai jiems lopšines dainuoja ne mama, bet "išmanusis" telefonas.

Nuo šios būtinosios ir, neabejotinai, labai palengvinančios žmonių kasdienybę šiuolaikinio gyvenimo dalies nepabėgsime. Ir nereikia bėgti. Neturėtume vaikui uždrausti naudotis kompiuteriu. Jis turėtų pažinti šiuolaikines technologijas ir gebėti jomis naudotis, žinoti šiuolaikinės komunikacijos galimybes, informacijos prieinamumą ir kt.

Tačiau rūpestingiems tėvams svarbu žinoti ne tik apie teigiamą kompiuterio bei interneto įtaką vaiko vystymuisi, bet ir įvertinti technologijų galimą žalą.

Kaip apsaugoti savo atžalą nuo žalingos "pasaulinio voratinklio" įtakos? 

Nelengva patarti kiek laiko prie kompiuterio gali praleisti vaikas. Svarbu atsižvelgti į jo anatominius ir fiziologinius ypatumus, bei amžių. Ikimokyklinio amžiaus vaiko organizme vyksta intensyvūs pokyčiai, todėl per ilgas žiūrėjimas į ekraną gali pakenkti akių raumenų vystymuisi ar regėjimui, tad rekomenduojama trukmė - ne ilgiau kaip 15 minučių per dieną.

Ankstyvosios paauglystės laikotarpiu vaikams, praleidžiantiems daugiau laiko prie kompiuterio, gali sumažėti kraujospūdis, imti svaigti galva arba atsirasti galvos skausmai, gali būti jaučiamas nuovargis. Neretai gali pasireikšti ir nerimo jausmas, dirglumas, depresijos požymiai. Ypač vaiką išvargina kompiuteriniai žaidimai, nes jų metu vaikas įsitempia, reikalinga greita reakcija, daug jaudinamasi, vyksta staigi nuotaikų kaita.

Kokios psichologinės problemos laukia vaiko, kuris gyvena virtualioje realybėje?

Bet kokio amžiaus vaikų besaikis sėdėjimas prie kompiuterio sukelia ne tik fiziologines problemas (susilpnėjęs regėjimas, stuburo iškrypimas, kiti raumenų ir kaulų sistemos sutrikimai), tačiau yra siejamas ir su pažintine bei socialine rizika. Galimos psichologinės problemos, gali išsivystyti priklausomybė.

Neretai pastebima, kad vaikai tampa uždaresni. Kai kurie nebenori žaisti su savo bendraamžiais, jiems daug įdomiau būti magiškame kompiuterinių žaidimų pasaulyje ar bendrauti socialiniuose portaluose. Jie žino, kaip ten įvykdyti neįmanomą misiją ar parašyti šmaikštų komentarą, bet praranda gebėjimą natūraliai reikšti emocijas ir jausmus, negali atsakyti kuo jie norėtų užsiimti, nebeturi jokios mėgstamos veiklos ir interesų realybėje.

Kaip vaiko raidą lemia visos žinios, kurias jis gauna jau paruoštas vieno mygtuko paspaudimu? Ar naudingas vaikui neribotas srautas informacijos, kurią jis randa internete? Mokymąsi apima tik tai, kad viską galima "atsisiųsti" iš interneto arba perskaityti viename puslapyje. Jokių tyrinėjimų, ieškojimų ir atradimų. Ar nedingsta motyvacija siekti įgyti žinių, kai viską galima rasti internete?

Ar verta kontroliuoti ir mažinti vaiko valandų, praleidžiamų prie kompiuterio, skaičių?

Izoliuojant vaiką nuo interneto jis gali pradėti jausti nerimą, dirglumą. Apribojus interneto ir kompiuterio naudojimą, dažnas vaikas neranda kuo užsiimti ir skundžiasi bendravimo trūkumu, kadangi daugelis jo bendraamžių, net jeigu vaikas dar tik mokosi pradinėje klasėje, dažniausiai tarpusavyje bendrauja socialiniuose portaluose ar kitomis šiuolaikinėmis virtualios komunikacijos priemonėmis. Tokia izoliacija ypač paauglystės periodu gali išprovokuoti įvairius nuotaikos ir emocinius sutrikimus, gali atsirasti depresijos požymiai.

Tai  gąsdina ne mažiau, nei besaikis vaiko sėdėjimas prie kompiuterio, todėl tėvams tenka didelė atsakomybė.

Tėvai turėtų ne drausti, bet nuo mažens ugdyti teisingą požiūrį ir sveikus įpročius.

Geriausia ką tėvai gali padaryti, kad sumažintų vaiko laiką, praleidžiamą prie kompiuterio, tai skirti pakankamai dėmesio savo atžalai. Šiuolaikinis gyvenimas diktuoja didelį tempą, tad tėvai dažnai yra labai užsiėmę savo darbais ar kitais rūpesčiais. Tačiau kalbant apie laiką, skiriamą vaikui, ne tiek svarbi kiekybė, kiek kokybė.

Patarimai tėvams, kaip rasti balansą:

  • Svarbu padėti vaikui rasti jam įdomią popamokinę veiklą: įvairius būrelius, sporto treniruotes ar kitokius užsiėmimus, kurių metu vaikas ne tik įgautų naujų gebėjimų, praktinių įgūdžių, būtų fiziškai aktyvus, bet ir rastų draugų, turinčių panašių interesų. Tokiu atveju, sėdėjimui prie kompiuterio praktiškai nebeliktų laiko.
  • Būtina dėmesingai bendrauti su vaiku: kalbėtis, su susidomėjimu jo klausytis, siūlyti įvairius laiko praleidimo būdus (boulingas, stalo futbolas, įvairūs stalo žaidimai, pasivaikščiojimas, žvejyba, kinas ir t.t.).
  • Svarbu kurti namuose kasdienes tradicijas: kartu su vaikais vakarieniauti kalbant apie valgomą maistą ar pozityvius dienos įvykius.
  • Svarbu kartu su vaiku aptarti ir nustatyti laiką, praleidžiamą prie kompiuterio, ir vietą (pvz. nesinaudoti valgant, svečiuose, mokykloje, išvykų metu ir kt.). Būtina argumentuotai paaiškinti vaikui tokio sprendimo priežastis.
  • Kontroliuokite savo pačių įpročius. Visur skubančių suaugusių žmonių gyvenime taip pat labai daug vietos užima technologijos. Dažnai žaidimo aikštelėje žaidžiančio mažylio mama sėdėdama ant suolelio įninka į išmanųjį telefoną susirašyti su virtualiomis draugėmis, o tėtis palinkęs prie planšetinio kompiuterio pietauja kavinėje su paaugliu sūnumi. Svarbu rodyti tinkamą asmeninį pavyzdį: kalbant su vaiku ar valgant neskaityti naujienų internete, netikrinti elektroninio pašto, nesinaudoti telefonu, nežiūrėti televizoriaus. Ypač naudinga atprasti nuo "televizoriaus fono" namuose t.y. nuolat įjungto televizoriaus. Žiūrėti ir klausyti tik tai, kas iš tiesų įdomu ir naudinga.
  • Būtina ugdyti sąmoningą asmenybę, kuri suprastų informacinių technologijų svarbą, tačiau gebėtų mėgautis realiu gyvenimu, jo teikiamomis emocijoms ir potyriais, bei tam teiktų prioritetą.
  • Visame auklėjimo procese labai svarbu nuoseklumas ir aiškios taisyklės.
  • Atminkite, investicija į vaikus visada atsiperka!



Apie meilę vedusiam. Kodėl jis nenori skirtis?

Susipažinau su vyriškiu. Susitikome su juo kompanijoje bendrų bičiulių, pasak kurių, jis - nelaimingai vedęs ir jau kurį laiką kalba, kad ruošiasi skirtis. Tačiau vis neišsiskiria. Draugai ne kartą girdėjo jo skundus dėl šeimyninio gyvenimo, neva su žmona jis gyventi nebegali. Pažinties vakarą praleidome puikiai, jis man buvo be galo dėmesingas, švelnus, mandagus, mielas. Prasidėjo mūsų gražūs romantiški pasimatymai, po darbo pasitikdavo su gėlėmis, iki paryčių gerdavome kavą ir šnekučiuodavomės apie viską ir apie nieką. Buvo įdomu. Nepaprasta. Apie jausmus ir ateities planus nekalbėdavome. Maniau, kad buvo viskas aišku ir be žodžių: jis nutrauks savo nevykusią santuoką, sukursime svajonių santykius ir gyvenimą kartu. Įsimylėjau ir kasdien klimpau į tą saldų jausmą vis labiau...buvo neapsakomai gera. Jaučiau, kad tai abipusis jausmas. Nebegalėjau ir nebenorėjau apie tai tylėti. Man nebeužteko žvilgsnių, norėjau viską išjausti, išsakyti ir, žinoma, išgirsti...apie meilę, bendrus planus, tikslus, net senatvę kartu. Po mano garsiai išreikštų emocijų, sekantį planuotą mūsų susitikimo vakarą jis neatvažiavo. Nepaskambino. Praslinko kelios bemiegės naktys iki ilgai laukto skambučio, tačiau mylimas balsas teištarė "Problemos namuose. Kai viskas nurims - susitiksime". Iškamantinėjau visus bendrus draugus ir pažįstamus. Gal ką ne taip pasakiau? Gal įskaudinau? Gal ne taip pasielgiau? Prabėgo savaitės. Susitikome. Jokių paaiškinimų, atsakymų į klausimus, tik "dabar nenoriu apie tai kalbėti. Ne laikas". Mano meilę apipynė nerimas ir nežinia. Mūsų susitikimai vėl padažnėjo tiek bendruose draugų susibūrimuose, tiek dviese...tačiau mane jaudinančiam pokalbiui vis buvo "ne laikas". Gyvenu su nuoskauda tarsi būtų sugriautos visos mano tyriausios svajonės. Bet išsiskirti su juo nenoriu. Aš  - trisdešimt dvejų moteris.  Jis - brandus vyras. Gyvenimas nestovi vietoje. Todėl argi jis neturėtų būti tvirtas, stiprus, jausti pareigą ir atsakomybę ne tik už savo sprendimus, bet, iš dalies, ir už mano gyvenimą. Nesuprantu jo elgesio. Ar tai baimė priimti sprendimą, ar nenoras prarasti žmoną? Ar galima branginti vieną moterį, bet norėti išsaugoti ir kitą? Kur mane nuves tokie santykiai?

 

Taigi, kad ir koks nesuprantamas gali atrodyti Jūsų mylimojo elgesys, kai ką šioje, beje ne taip retai pasitaikančioje, situacijoje galima paaiškinti. Nors vienokio ar kitokio partnerio elgesio priežastys gali būti labai įvairios, tačiau pabandysime išnarplioti šias susipynusias gijas tam tikromis įžvalgomis ir prielaidomis, kad Jums taptų aiškiau.

 

Mes visi gyvename tarpusavio santykių pasaulyje ir, suprantama, kad gyvenimo kelyje sutinkame daug kliūčių.

Vyro ir moters tarpusavio santykiai -  keistas reiškinys, kurį nagrinėja daugybė santykių specialistų, apie tai prirašyta begalė straipsnių ir knygų, sukurta romanų ir kino filmų. Tai domina kiekvieną žmogų. Ir vis gi lieka daug paslapties ir nežinios...Vyro ir moters santykiai dažnai kupini žavesio, šilumos, pagarbos, meilės, aistros ir pačių stipriausių bei gražiausių emocijų, tačiau kartais jie skaudina ir žeidžia.

 

Šioje situacijoje jauna moteris rašo, kad "gyvenimas nestovi vietoje". Tai galėtų reikšti, kad ji yra pasiruošusi rimtiems santykiams, įsipareigojimams, dar tiksliau, ji tikisi potencialaus sutuoktinio, atsakingo šeimos vyro, priimančio tvirtus sprendimus savo ir jos gyvenime. Tai reiškia, kad kiekvieną vyrą, kuris jai rodo dėmesį, ji vertina kaip potencialų gyenimo partnerį. Ir tai yra visiškai normalu. Širdis atvira meilei, moteris trokšta būti mylima, nori padovanoti savo jausmus, emocijas ir mylimojo glėbyje pasijusti saugi. Todėl, kad moteriai iš prigimties reikalingas saugumas, tvirtas petys. Net tais atvejais, kuomet ji ir pati puikiai savimi pasirūpina, jai yra svarbu, kad kažkas būtų šalia, kas įsivaizduojamai užtikrintų saugumą. Tai prigimtiniai dalykai, instinktai. Šiuo aspektu mes netoli pažengėme nuo mūsų potėvių, o pasaulis netapo daug saugesniu. Pasikeitė tik materialinė gerovė.

Kas nutiko šioje situacijoje? Tarkime, kad moteris, trokštanti (ar pasiruošusi) meilės sutiko vyriškį. Vyras susisaistęs santykiais su žmona - yra vedęs. Galbūt jų šeimoje yra konfliktų, nesusikalbėjimo, nesupratimo. Gal žmona yra kažkuo nepatenkinta, išreiškia pretenzijas. Tikėtina, kad vyras šioje istorijoje - silpnos asmenybės tipas. Arba, jis gali būti sėkmingas versle ar bet kurioje kitoje profesinėje veikloje, tačiau silpnas (turintis baimių, nepasitikėjimo, neturintis ryžto) asmeniniuse santykiuose. Stiprūs vyrai retai skundžiasi aplinkiniams savo nevykusia santuoka, ar tuo, kaip jiems negera gyventi su žmona. Jie dažniausiai kovoja už savo susikurtą santykių, gyvenimo ar bet kokį kitą modelį, nenori viešinti kažko, kas jiems nepavyko. Stiprus vyras gali pasakyti vienokią ar kitokią (kad ir pačią blogiausią) nuomonę apie savo žmoną, bet skundai aplinkiniams dėl blogo šeimyninio gyvenimo gali būti silpnos asmenybės bruožas. Tačiau nepaisant vyro asmeninių sąvybių, jis nori būti mylimas ir turėti normalų intymų gyvenimą. Todėl sutikęs laisvą moterį jis ima rodyti dėmesį ir asistuoti. Tačiau jo interesas - gauti aštrių pojūčių, potyrių, galbūt sekso, švelnumo, dėmesio ir meilės. Bučiniai, apsikabinimai, kavinės, pasimatymai - tai toks malonumas, kurio jis, tikėtina, seniai jau neturi šeimyniniame gyvenime todėl, kad su žmona jau kurį laiką gyvena konflikte, jausdami vienas kitam stiprius, gal net agresyvius, susipriešinimo jausmus. Jų širdys vienas kitam užvertos net tuo atveju, jeigu ir yra likusi bendra buitis ir bendras miegamasis. Pojūčių nebėra, o norisi, galimai todėl jis jų ėmė ieškoti.

 

Galbūt dėl šių priežasčių istorijos herojus susipažinęs su jauna, jam patinkančia moterimi ėmė kurti romantiškus santykius, dovanoti gėles ir kviesti į pasimatymus. Moteris nusprendė, kad jis įsimylėjęs. Padarė prielaidas, kad jeigu jam šeimoje negerai, suprantama, jis išsiskirs ir sukurs įpareigojančius santykius, o vėliau šeimą su ja. Mintys labai logiškos ir teisingos. Taip būna. Ypač tada, kai vyras atranda ne tik šilumą, bet ir jį tenkinančius intymius santykius. Tokiu atveju dažniausiai jis pajunta, kad laikas priimti sprendimą, nes ne šeimoje, o čia jis yra mylimas, čia juo rūpinasi, čia jis turi ypatingus artimus emocinius ryšius, patiria aistrą. Ypač, jeigu namuose yra nenuovoki žmona, kuri pyksta, barasi, reikalauja. Tai yra pagrindas vyrui trenkti durimis ir išeiti.

Mūsų istorijos atveju, tikėtina, kad situacija yra kitokia: gal išmintinga žmona, gal stiprūs praeities saitai: vaikai, bendra buitis, tėvai, ar kitos priežastys lemia, kad jis nėra pasiruošęs išeiti. Juolab jis nėra pasiruošęs naujiems santykiams. Jis dar "neišsikapstė" iš ankstesnių santykių. O galbūt jis dar "kare" su žmona ir dar neįrodė jai, kad ji neteisi. Vyriškis nori tik flirto, artumo, bet ne tokio, kuris būtų grįstas ilgalaikiais santykiais. Galbūt romantiško ryšio, kuomet patiriamas abipusis malonumas, neprisiimant atsakomybės. Tikėtina, kad naujų įsipareigojimų jis nenori dėl turimų baimių iš ankstesnių santykių, kuriuose ir žmonos nepasitenkinimas yra galbūt dėl to, kad jis nepateisino jos lūkesčių - gal ji taip pat tikėjosi stipraus tvirto vyro, šalia kurio jaustųsi saugi, o jis jų neatitiko. Galbūt ji pasirodė esanti stipresnė, gal ėmė jam priekaištauti. Ir jis ėmė ieškoti to, ko negauna šeimoje - to, kas juo vėl žavėtųsi ir su kuo jis puikiai leistų laiką.

Deja, mūsų istorijoje moteris situaciją suprato visiškai kitaip ir tikėjosi atvirumo, gražių, nuoširdžių, grįstų pagarba ir meile ilgalaikių santykių. Pagal jos modelį jie turėjo klostytis tradiciškai: pasimatymai, draugystė, skyrybos su žmona, pažintis su tėvais, piršlybos, santuoka, šeima ir senatve kartu. Jo santykių paveikslėlis kitoks: susitikimai, romantiškas laikas, aistra. Jis nenori naujų atsakomybių. Nes senųjų dar nepasidalino su savo žmona. Jam dar nereikia naujo rūpesčio kita moterim. Moterys dažnai linkusios pilnai atsiduoti santykiams. Jos ir iš vyro tikisi ne tik daug dėmesio, rūpesčio, emocinio ir materialinio palaikymo, bet ima vyrą varžyti, tikėdamos, kad pasirinkęs rimtus santykius, jis visiškai priklauso joms. Moterys tikisi, kad vyras privalo atlikti daug dalykų ir jeigu jis to neatlieka, neretai parodomas nusivylimas ar net išsakoma, kad be reikalo pasitikėjo, ar ne tą pasirinko. Bet koks spaudimas santykiuose yra negalimas. Dažniausiai kartą santykius sukūrę ir tai patyrę vyrai būtent dėl šios priežasties jaučia baimę dar kartą prisiimti atskomybę bei įsipareigojimus.

Todėl tikėtina, kad šioje istorijoje vyras pajutęs moters jausmus, išgirdęs jos gražias ateities svajones patyrė tą patį. Jis išsigando, kad "neišlipęs" iš vienų santykių gali įklimpti į kitus. Vietoje lengvų santykių gali būti tokie patys arba dar sunkesni nei dabartinėje šeimoje. Išsigando kentėjimų, santykių aiškinimosi, pretenzijų, spaudimo priimti sprendimus, ašarų, nusivylimo. Jis tam nepasiruošęs.

Daugelis moterų kartais daro klaidą laukdamos meilės ir tikėdamos, kad ją sutikusios galės visą save tam paaukoti. Vyrai tai pajutę gali išsigąsti to, ko, tikėtina, išsigando mūsų istorijos herojus. Paradoksas, bet gyvenime dažnai būna, kad jeigu moteris nori lengvų santykių ir flirto, tuomet vyrui užgaunamos ambicijos - "aš toks ypatingas, o ji nekalba apie rimtus santykius, įsipareigojimus, apie tai, kad nori už manęs ištekėti". Neabejotina, kad tokia moteris pasiūlymo sulauks greičiau.

Merginai iš mūsų istorijos siūlau nekankinti savęs mintimis apie tai, ką daryti ir kodėl jis taip elgiasi. Nepasiteisino lūkesčiai - priimkite faktą, kad jis šiuo metu nepasiruošęs išpildyti Jūsų svajonių. Jeigu nuspręsite ir toliau su juo bendrauti, iš susitikimų pasiimkite tik teigiamas emocijas ir žiūrėkite į santykius, kaip į Jūsų gyvenimo pagražinimą. Pabandykite perimti jo santykių modelį - lengvą, be įsipareigojimų. Nelaukite bemiegėmis naktimis jo skambučių - parašykite flirtu dvelkiančią mažą žinutę ir išjunkite telefoną iki ryto...Galbūt iš to Jūsų santykiuose nieko rimto neišeis, tačiau bent jau patirsite malonumą. O gal kažkas gražaus iš to ir išaugs, jeigu jūsų galvoje nuolat nekirbės mintis apie vedybas ir šeimą. Ir jei pati imsite spręsti reikalingas Jums toks žmogus ar ne. Nes jeigu jam nesiseka dabartinėje šeimoje, bet sprendimų priimti jis nesiryžta, kas žino - gal jis nebus laimingas ir sukūręs šeimą su Jumis.  O gal atvirkščiai - kai jis nebejaus spraudžiamas į naujos santuokos rėmus, supras, kad būtent Jūs jo nevaržote, jame matote stiprias ir geras jo asmenybės puses.

Mylėkite švelniai, aistringai ir lengvai. Be didelių lūkesčių ir reikalavimų. Tuomet nebus ir nusivylimų. Ir nepamirškime savęs - jūs tikrai turite kuo džiaugtis gyvenime. Mėgaukitės kiekviena akimirka. Ir tuomet viskas ateis savaime.   

 

 

 

Pykti ar ne - pasirinkti galime patys

Dažną iš mūsų bent kartą gyvenime yra užvaldžiusi būsena, kuomet norėjosi šaukti, visus primušti, viską sugadinti, sugriauti, sunaikinti, atkeršyti. Ši aktyvi emocija yra vadinama pykčiu ir kyla, kai kliudoma patenkinti svarbų asmeninį poreikį ar norą.

Psichologai teigia, kad pyktis gali kilti iš savigynos poreikio ir yra natūrali emocija, kuri netgi atlieka tam tikrą funkciją, padedančią išlikti, nes gali sutelkti psichologinius išteklius situacijos pataisymui. Tačiau nevaldomas pyktis gali pakenkti asmens gerovei tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu, tiek socialiniu aspektu. Todėl pyktį būtina mokėti valdyti.

Iš visų emocinių būsenų pyktis ir baimė gali būti didžiausios kliūtys siekiant tikslo. Ir nesvarbu ar galvojame apie tikslą tarpusavio santykiuose, vaikų auklėjime, šeimoje, karjeroje ar versle.

Pyktis, kaip ir bet kokia kita emocija - yra reakcija į tam tikrą situaciją, kuri priklauso nuo mūsų  mąstymo, suvokimo, ankstesnių patirčių, įsitikinimų bei įpročių. Po jo kauke, kaip viena iš priežasčių, dažnai slepiasi gėdos jausmas  arba bet koks kitas nepasitenkinimas savimi.

Pavyzdžiui, įtūžusio tėvo rėkimas vaikui gali sukelti ne tik baimę, bet ir pyktį. Užaugęs jis gali išlieti neigiamas emocijas savo kasdienio gyvenimo situacijose, nes jaučia pyktį tėvui.

Jeigu jaučiamo pykčio kaltininkas yra žmogus, kuris prieš kurį laiką jums padarė skriaudą, tokiu atveju reiktų visais įmanomais būdais išlieti susikaupusias emocijas. Geriausia tai padaryti kalbantis su įsivaizduojamu žmogumi.

Yra ir kitų metodų ir priemonių, kurios leidžia įveikti pyktį, išmokti išsivaduoti iš šios emocijos arba panaudoti jos teigiamas savybes.

Pavyzdžiui, žmogus psichologo kabinete pasakoja: „Viršininkas manęs nekenčia. Jis pastebi kiekvieną mano klaidą. Šaukia ant manęs, nors tuo metu aš net nebegirdžiu ką jis sako. Po pokalbio mano smilkiniuose tvinksi, raumenys įsitempia, į kraują plūsta adrenalinas, kyla spaudimas. Kartais pats bijau pratrūkti, ar dar blogiau - norisi trenkti jam. Aš vos tvardausi".

Kas nebuvote tokioje ar panašioje situacijoje? Galbūt pykote ant vaikų, ant žmonos ar ant kaimyno dėl ne vietoje pastatyto automobilio... Yra begalė situacijų, ir veikėjų, o emocija viena - pyktis.

Dažnai žmonės sako, kad negali nieko padaryti, kad nustotų pykti, nes aplink tokios aplinkybes, kad kitaip nesigauna. Taip kalba tie, kurie jaučiasi situacijų ir žmonių aukomis.

Bet viskas atrodo kitaip, kai esi savo emocijų, elgesio, savo minčių šeimininkas. Kai pats nusprendi pykti, ar nepykti, šaukti, bartis - ar tylėti.

Štai praėjus keliems mėnesiams, darbuotojas, kurio viršininkas „nekenčia", vėl apsilanko pas jį konsultuojantį psichologą ir pasakoja: „Nežinau ką jis man jaučia - gal ir nekenčia. Jis ir toliau šaukia ant manęs, bet aš dabar išlieku ramus. Sutelkiu dėmesį į jo žodžius ir stengiuosi suprasti, ką jis nori pasakyti. Atsirenku tai, kas man svarbu, ką turėčiau atlikti kitaip. Pradėjęs taip elgtis pastebėjau, kad darau mažiau klaidų ir pykčio neliko. Tik yra noras įrodyti, kad galiu. O kartais, kai viršininkas labai įtūžta, bandau įsivaizduoti jį be prabangaus kostiumo, o tik su sauskelnėmis ir pūkuotomis zuikio ausimis. Tada aš vos tvardausi...nenusišypsojęs".

Taigi taisyklė visiems galioja ta pati - mūsų neįmanoma supykdyti, galime tik supykti patys!

O pasirinkti gali tik tas, kas žino, iš ko galima rinktis. Pasirinkimo variantai atsiranda iš suvokimo (sąmoningumo, supratimo) kas vyksta su pačiu savimi, koks yra trokštamas rezultatas ir koks elgesys nuves prie jo.

Tie, kas nori išmokti pakeisti savo reakciją į nemalonius įvykius ar situacijas, gali pradėti nuo atsipalaidavimo pratimų, dėmesingumo praktikų, meditacinių pratybų. Yra ir apie tai pasakojančios literatūros. Be to, visada galite kreiptis į specialistą - psichologą ar psichoterapeutą, kuris pamokys, kaip tai atlikti savarankiškai.

Atminkite - Jūs esate savo gyvenimo šeimininkas. Tad jeigu vėl pajusite, kad imate kaltinti kitus žmones, valstybę, aplinkybes ir pykstate, tučtuojau pasakykite sau „stop". Nes tik jūs galite nuspręsti, kaip reaguoti į jus supančią aplinką ir žmones. O juk pyktis toli tikrai nenuves, tad ir pasirinkimas, atrodo, aiškus.




Problemos dėl nemigos. Kaip jas spręsti?

Sveiki, jau kelis metus nemiegu visai be vaistų. Bandžiau nenaudoti, bet tada paryčiais užmiegu tik valandai. Kas keisčiausia, dieną galiu užmigti ir pailsėti. Netgi kelias naktis nemiegant - naktys bemiegės. Tada prasideda vos ne haliucinacijos. Jei labiau fiziškai pavargstu, naktį užmigti tai nepadeda. Didelių stresų buvo.

Labai ačiū!

 

Laba diena,

atidžiai perskaičiau Jūsų žinutę. Suprantu, kokį didelį diskomfortą patiriate gyvenime. Jūsų rūpesčiai nėra išskirtiniai - į mus daug žmonių kreipiasi pagalbos dėl sutrikusio miego.

 

Yra keletas šios problemos sprendimo būdų. Pažymėtina, kad neramiomis naktimis dažnai klaidingai įvertiname savo miego trukmę. Net jeigu nemiegojome tik valandą, gali atrodyti, kad nemiga kamavo didesnę nakties dalį, taip atrodo todėl, kad tai yra ta dalis, kurią prisimename.

 

Iš Jūsų trumpo aprašymo nelengva tiksliai nustatyti miego sutrikimo priežastis. Mokslininkai skaičiuoja ne vieną dešimtį miego sutrikimų ir dar daugiau priežasčių dėl kurių nemažai žmonių, kaip ir Jus, kamuoja ši problema. Miego kokybė ir trukmė gali sutrikti dėl įvairių psichologinių, emocinių, genetinių priežasčių, esant chroniškiems fiziniams skausmams, sergant įvairiomis fiziologinėmis ar psichikos ligomis, piktnaudžiaujant psichoaktyviosiomis medžiagomis ir kt.

 

Sunkesni miego sutrikimai yra narkolepsija (periodiškai užeinantys miego priepuoliai), miego apnėja (miegant protarpiais nustojama kvėpuoti) ir kt.

 

Tačiau dažniausias miego sutrikimas yra nemiga - pasikartojantys sunkumai užmigti. Maždaug 15 proc. suaugusiųjų skundžiasi būtent šiuo sutrikimu.

 

Savo laiške rašote, kad jau kelis metus naktimis negalite užmigti be medikamentų. Labiausiai neramintų tai, jeigu visą minėtą laiką Jūs vartojate psichoaktyviąsias medžiagas (raminamuosius, migdomuosius ar kt. vaistus), kurias, paskyrus gydytojui, reikėtų vartoti ne ilgiau kaip kelias savaites.

 

Migdomosios tabletės (arba alkoholis) - dažniausiai vartojamos greitai veikiančios priemonės prieš nemigą - gali tik dar labiau padidinti problemą. Gali pasireikšti fizinė ar psichologinė priklausomybė, išryškėti šalutiniai požymiai - atminties ir dėmesio sutrikimai, dirglumas, chroniškas nuovargis, haliucinacijos ir kt. Vaistų nebevartojant nemiga gali sustiprėti.

 

Jūs nerašote ar be vaistų esate bandžiusi alternatyvius metodus miego sutrikimui įveikti. Yra daug natūralesnių būdų, padedančių spręsti Jus kankinančius rūpesčius.

 

Žinoma, svarbu suprasti, kad tai ne visada yra greito veikimo priemonės, kaip tabletė, tačiau, dažnai yra daug veiksmingesnės už vaistus, ilgalaikės ir neturinčios šalutinio poveikio.

 

Šiuolaikinėje psichologijoje ir psichoterapijoje naudojamos moksliniais įrodymais pagrįstos metodikos (kurios sėkmingai taikomos ir nemiga sergantiems žmonėms): dėmesingumu grįstas streso valdymas ir dėmesingumu grįsta kognityvinė terapija.

 

Dėmesingumu pagrįstų intervencijų (tarp jų - ir senovės rytų meditacinės technikos) efektyvumą įrodė begalė mokslinių tyrimų.

 

Laiške užsimenate, kad patyrėte daug streso. Tikėtina, kad nerimas, nuolatinė įtampa, stiprūs neigiami emociniai išgyvenimai, psichologinės, tarpusavio santykių ar kitos problemos galėjo tapti Jūsų miego sutrikimo priežastimi.

 

Taip pat tikėtina, kad atsirado nerimas ir baimė, jog kaskart atėjus vakarui vėl negalėsite užmigti. Šios mintys Jus ima kankinti, patiriate dar daugiau įtampos, dėl kurios nemigos sutrikimas tik gilėja. Jūsų pastangos užmigti ir reakcija į tai, kad neužmiegate tampa psichologiniu trukdžiu, neleidžiančiu Jums užmigti.

 

Labai svarbu nebandyti prisiversti kuo greičiau užmigti, nes intensyviai apie tai galvojant Jūs dar labiau verčiate „dirbti" savo smegenis, o tikslas turėtų atvirkščias - mažinti smegenų aktyvumą.

 

Vienas iš būdų leisti smegenims ilsėtis - dėmesingumo meditacijos (ang. mindfulness) pratybos. Jos metu žmogus lavina smegenų gebėjimą tik stebėti natūraliai vykstančius procesus (kvėpavimą, kūno pojūčius, emocijas, savo mintis) nevertinant, nesistengiant, nekontroliuojant ir be jokio tikslo kažką pasiekti (pvz. siekti užmigti). Tai nauja patirtis ir naujų įgūdžių treniravimas.

 

Neišspręsite savo problemos akimirksniu - tačiau ją galima išspręsti, kai suprasite kas veikia Jūsų miego sutrikimą ir kaip turėtumėte elgtis, kai atrasite naujus įgūdžius ir susiformuos nauji įpročiai.

 

Dėmesingumo meditacijos pratybos, atsipalaidavimo pratimai, bei gebėjimas pozityviai mąstyti teigiamai veikia sveikatą, sprendžia emocines ir kitas problemas. Taip pat pagerėja miegas, sumažėja stresas.

 

Pasiūlysiu Jums keletą nemigos įveikimo būdų ir specialių, labai aiškių taisyklių, kurių laikantis turėtumėte pajusti pokyčius:

  • Nustokite nerimauti dėl nemigos. Įtikinkite save, kad laikinai neišsimiegoti nežalinga.
  • Gulkitės į lovą tik tuomet, kai norite miego.
  • Jeigu neužmiegate per 15 min., kelkitės, eikite į kitą kambarį ir užsiimkite ramia veikla (paskaitykite, paklausykite ramios muzikos, išgerkite žolelių arbatos, pakaitinkite pėdas ir išsitrinkite jas kvapiuoju aliejumi), grįžkite į lovą tik tuomet, kai užsimanysite miego.
  • Jeigu vis tiek neužmiegate, ar pabundate naktį ir negalite užmigti, kelkitės ir kartokite tą patį (kartais gali tekti atsikelti keletą kartų).
  • Nusistatykite miego režimą ir griežtai jo laikykitės (t. y. kelkitės tuo pačiu metu net po bemiegės nakties).
  • Venkite pogulių dienos metu.
  • Sportuokite, eikite pasivaikščioti, užsiimkite mėgstama veikla.
  • Vakare prieš miegą venkite aktyvaus fizinio krūvio, gausaus maisto, kofeino, nežiūrėkite TV, nediskutuokite apie darbus, rūpesčius, išsimaudykite šiltoje vonioje galvodami tik apie malonius dalykus ir sutelkę dėmesį į malonius kūno pojūčius.
  • Miegamajame tik miegokite, neužsiimkite ten jokia kita veikla, diskusijomis, dienos problemų aptarimu. Išimtis - intymūs santykiai ir meditacinės pratybos (jeigu namuose nėra patogesnės ramios vietos).
  • Vakare prieš miegą atlikite atsipalaidavimo pratimą arba dėmesingumo meditacijos pratybas, kurios gali sureguliuoti širdies ritmą, smegenų aktyvumą, sumažinti skausmą, nerimą bei su stresu susijusius negalavimus.

Turbūt suprantate, kad išsamiai neįsigilinus ir nuosekliai individualiai neįvertinus Jūsų situacijos, iš Jūsų laiško darytinos tik prielaidos apie Jūsų miego sutrikimo priežastis, sutrikimo sunkumą ir galimą pagalbą Jums.  Todėl Jūs galite nuspręsti nebekentėti ir kreiptis pagalbos, arba nuoširdžiai siūlyčiau sąmoningai ir kantriai bandyti padėti pačiai sau ištrūkti iš to užburto rato, kuriame šiuo metu esate.

 

Gyvenime yra daug gražių dalykų, kurių mes nepastebime metų metus kęsdami diskomfortą dėl problemų, kurias galima išspręsti arba išmokti gyventi su jomis, neįsitraukiant į kentėjimą ir neigiamus išgyvenimus.

 

Galima pakeisti požiūrį, išmokti pozityviai mąstyti, atpažinti savo emocijas ir suprasti dėl kokių minčių jos kyla, išmokti tvarkytis su įtampa, stresu, nerimu, valdyti savo nuotaiką, pagerinti savo miegą bei savo ir artimųjų gyvenimo kokybę. Tam tereikia apsisprendimo, šiek tiek kantrybės, ryžto ir noro išmokti senuosius įpročių pakeisti naujais. O kai Jūs to išmoksite - atsigręšite ir pagalvosite - ko aš taip ilgai laukiau?